PRIORITETAI

Šį tekstą visai neseniai atrado mano brangi draugė Jovita ir pasidalindama su manimi pasakė: “Ilgas ir verčiantis pervertinti prioritetus. Gero skaitymo, kai turėsi laiko.”

Nieko nelaukusi, pradėjau skaityti (nors laiko, tiesą pasakius, nelabai tuo metu turėjau, bet buvo smalsu). Perskaičiau su malonumu ir… kokias 10 minučių susimąsčiau sau. Žinau, kad privers pagalvoti ir Tave, todėl gavusi Jovitos leidimą – dalinuosi šiuo tekstu su Tavimi.

Tegul pirmadienis prasideda su įkvėpimu.

– Ar čia eilė tų, kurie nori aukotis?
– Čia, čia! Stokite už manęs. Aš – 852-asis, o jūs – 853-asis.
– Oi, mama… kada gi mes tą eilę prieisim?
– Nesijaudinkite, čia greitai. O jūs dėl ko aukositės?
– Aš – dėl meilės. O jūs?
– O aš – dėl vaikų. Vaikai man viskas!
– O ką jūs atnešėte aukai?
– Savo asmeninį gyvenimą. Kad tik vaikai būtų sveiki ir laimingi. Viską viską jiems atiduodu. Geras žmogus mane vesti norėjo – nesutikau. Kaip aš jiems patėvį į namus atvesiu? Mylimą darbą mečiau, nes važinėti reikėjo toli. Įsidarbinau šeimininkute vaikų darželyje, kad tik arčiau būčiau, kad prižiūrėčiau juos, kad pamaitinčiau. Viskas viskas vaikams. Sau – nieko.
– Oi, aš jus suprantu. Aš noriu paaukoti santykius. Suprantate, pas mus su vyru seniai jų nebeliko. Jis turi kitą moterį. Aš irgi turiu kitą, bet… Va jeigu vyras pirmas išeitų! Bet jis neina pas ją! Verkia… sako, priprato prie manęs. O man taip gaila jo! Taip ir gyvenam…
Atsiveria durys ir pasigirsta balsas: „852-asis numeri, įeikite!“
– Aš einu. Taip jaudinuosi. O jeigu nepriims mano aukos?
853 –as numeris susigūžia ir laukia savo eilės.
Laikas eina lėtai, bet iš kabineto išeina 852-asis numeris.
– Na kaip? Ką jums sakė? Ar priėmė auką?
– Ne… Čia, pasirodo, suteikiamas bandomasis laikotarpis. Liepė man pagalvoti.
– O kodėl? Kodėl ne iš karto?
– Oi, brangioji, jie manęs klausė: „ar jūs gerai pagalvojote? Tai juk visam laikui!“. O aš jiems: “Nieko! Vaikai užaugs, supras, kad mama dėl jų aukojosi“. O jie man: „prisėskite ir pažiūrėkite į ekraną“. O ten koks keistas filmas… apie mane. Kaip vaikai jau užaugo. Dukra ištekėjo ir išvažiavo už jūrų marių, o sūnus paskambina man vieną kartą per mėnesį ir tai neturi ką pasakyti. Aš jam: „Sūnau, kodėl tu taip su manim, už ką?“ O jis man: „Mama, nesikišk į mano gyvenimą. Tu ką, neturi ką veikti?“ O kuo man užsiimti, jeigu aš nieko daugiau neveikiau, tik gyvenau vaikams??? Nejaugi niekas neįvertino mano aukos? Argi veltui aš stengiausi?
Iš kabineto pasigirdo: „ Sekantis! 853-asis numeris!“
– Užeikite, sėskitės. Ką jūs atnešėte aukai?
– Santykius…
– Aišku… pasakokite.
– Štai… Jie visai švieži, bet labai simpatiški. Mes tik prieš pusmetį susipažinome.
– Tai dėl ko juos aukojate?
– Dėl šeimos išsaugojimo…
– Dėl savo šeimos? 0 ką, ar yra būtinybė ją saugoti?
– Na taip! Vyras jau seniai meilužę turi, bėga pas ją, meluoja visą laiką…
– O jūs ką?
– O ką aš? Ir mano gyvenime atsirado žmogus, atsirado santykiai…
– Tai jūs aukojate šiuos savo santykius?
– Taip… kad tik šeimą išsaugočiau.
– Kokią šeimą? Juk jūs pati sakote, kad vyras turi kitą moterį. Jūs – kitą vyrą. Tai kur čia šeima? Tai jus tenkina?
– Ne, ne! Kaip tas gali tenkinti? Aš dažnai verkiu ir pergyvenu!
– Bet keisti situacijos jūs nenorite, taip?
– Kad ne tokie jau gilūs tie santykiai… Gal tai tik laiko leidimas. Žodžiu, man jų negaila.
– Jeigu jums negaila, negaila ir mums tuo labiau. Aukokite tuos savo santykius.
– Bet man sakė, kad jūs filmą rodote! Apie ateitį. Kodėl man neparodėte?
– Filmų čia visokių būna. Kam apie ateitį, kam apie praeitį… o jums mes dabartį parodysim. Jungiam, žiūrėkite.
– Oi, čia gi aš! Dieve mano, argi aš taip atrodau? Negali būti. Juk aš rūpinuosi savimi.
– Na, čia jūsų siela taip išorėje projektuojasi.
– Ką, va taip? Pečiai nukritę, lūpos žemyn, plaukai pasišiaušę, akys pilkos…
– Taip visada atrodo žmonės, kai siela verkia…
– O čia koks berniukas? Toks mielas… žiūrėkite, kaip jis glaudžiasi prie manęs!
– Nepažinote? Tai jūsų vyras. Sielos projekcijoje.
– Vyras? Nesąmonė! Jis juk suaugęs žmogus.
– Bet sieloje – vaikas. Ir glaudžiasi prie jūsų, kaip prie mamos…
– Bet jis ir gyvenime taip. Glaudžiasi, verkia!
– Vadinasi, ne jūs prie jo, bet jis prie jūsų?
– Na, aš nuo vaikystės išmokau – moteris turi būti stipri, išmintinga, ryžtinga. Ji turi vadovauti šeimai ir vyrą nukreipti tinkama linkme!
– Taip ir yra. Stipri, išmintinga, ryžtinga mama vadovauja savo vyrui – berniukui. Ir pabara, ir pagaili, ir priglaudžia, ir atleidžia. O ko jūs norite?
– Labai įdomu. Bet aš ne jo mama, aš jo žmona! O čia, ekrane… jis toks kaltas, va pas savo meilužę tuoj vėl bėgs, o aš vis tiek jį myliu!
– Žinoma, juk taip ir būna: berniukas pažaidžia smėlio dėžėje ir grįžta namo. Pas mamą. Paverkia įsikniaubęs į prijuostę…
– Gerai, filmas baigtas. Metas užbaigti ir mūsų susitikimą. Tai ar aukosite savo meilę? Nepersigalvojote?
– O ateitis? Kodėl man nerodote ateities?
– O ateities jūs neturite. Su tokia dabartimi – pabėgs jūsų suaugęs „mažylis“ jei ne pas kitą moterį, tai į ligą… Arba tiesiog į niekur. Ras būdą ištrūkti iš po mamos sijono. Juk jam augti norisi…
– Tai ką man daryti??? Dėl ko aš tada turiu aukotis?
– Čia jums spręsti. Galbūt būti mama jums labai patinka? Netgi labiau negu žmona?
– Ne! Man patinka būti mylima žmona!
– Na, mamytės irgi būna mylimos moterys. Netgi dažnai. Tai ką? Jūs pasiruošusi aukotis? Tam, kad išsaugotumėte tai, ką turite, o vyras taip ir liktų berniuku?
– Ne… Nepasiruošusi. Man reikia pagalvoti.
– Žinoma, žinoma. Mes duosim laiko apmąstymams.
– O patarimų duosite?
– Mielai.
– Sakykite, ką daryti, kad mano vyras… suaugtų?
– Ko gero, nustoti būti mama. Atsigręžti į save ir išmokti būti moterimi. Jaudinančia, geidžiama, paslaptinga, viliojančia. Tokiai gėles norisi dovanoti ir serenadas dainuoti, o ne verkti ant minkštos jos krūtinės.
– Taip? Jūs manote, padės?
– Paprastai padeda. Bet jeigu kas – vėl ateikite! Jūsų santykiai su draugu yra nuostabūs ir mes mielai juos paimsime. Žinote, kiek žmonių pasaulyje apie tokius santykius svajoja? Taip kad jeigu sugalvosite juos paaukoti kitiems – prašom!
– Aš pagalvosiu…
853-asis numeris pasimetęs išeina iš kabineto stipriai prispaudęs prie krūtinės savo santykius.
Alpdamas iš susijaudinimo į kabinetą užeina 854-asis numeris.
– Esu pasiruošusi aukoti savo interesus, kad tik mano mamytė nepyktų.
Durys užsidaro. Koridoriuje vaikšto žmonės, spausdami prie savęs savo norus, galimybes, karjerą, talentus, gebėjimus, svajones – visa tai, ką jie savanoriškai pasiryžę paaukoti…

Šaltinis: www.jogoskelias.lt