APIE TIKRĄ MAISTĄ

turgus

Sekmadienį teko apsilankyti Vilniaus Halės turguje. Nei joks tai stebuklas, bet būnant ten norom/nenorom kilo kelios mintys.

Jei prieš 20 metų susirgti vėžiu trisdešimtmečiui būdavo unikumas, tai dabar anokia čia naujiena, kai suserga dvidešimtmetis. Skaičiai liūdni, bet ir to priežastys, ne ką labiau džiugina.

Pradėjusi domėtis sveika mityba supratau, kad maistas labiausiai lemia tai, kaip kokybiškai ir svarbiausia kiek ilgai gyvensime. Nuo žarnyno būklės priklauso kasdienė savijauta, o jai sutrikus prasideda visi negalavimai. Nors sutinku, kad gyvenimo būdas, miegas, žalingi įpročiai, aplinkos tarša, stresas, fizinis aktyvumas irgi duoda savo mūsų organizmui. Bet iš esmės, kai pagalvoji, kas yra arčiausiai mūsų kūno (arba kitaip – mūsų kūne) ir per tuos 20 metų pasikeitė labiausiai – tai būtų maistas. Todėl kiekvienas kąsnis svarbus.

Nors prekybos centrai tikrai taupo laiką, bet man jau seniai atsibodo plastmasės skonio pomidorai (o juk jų norisi ir žiemą, ir pavasarį), beskonės salotos vaisiai, kuriuos valgai ir net nelabai suprasi kas ten toks. Jau nekalbu apie mėsą – ypač vištieną, pripumpuotą atibiotikais ir hormonais. Aš augau kaime, todėl žinau, koks yra tikro maisto skonis be pesticidų ir cheminių medžiagų. Manęs taip lengvai neapgausi.

Ir panašu, kad šiandien vienintelė vieta, kur dar galima gauti ekologiškų prekių yra turgus. Bet ar tikrai? Perku cukiniją ir klausiu:

– Iš kur?
– Lenkiška, – man sako.
Gerai, sakau, nepasiduosiu. Nueinu į šviežios mėsos skyrių ir klausiu:
– Iš kur kalakutiena?
– Lenkiška.
– O vištiena?
– Irgi.

Aš nesakau, kad lenkiški produktai kažkuo blogesni ar prastesni, o ir į sezoniškumą maitinantis atsižvelgti būtinai reikia. Bet juk nesinori valgyti “bet ko”, kai nežinai, nei kas, nei kaip augino. Vištos balkone pats neužauginsi. Babytės kaime irgi jau nebėra. Todėl prasideda švaraus ir TIKRO maisto paieškos. Pasidalinkit, kas, kur žinot kokius stebuklingus taškus, kur dar įmanoma rasti užauginto su meile maisto?

 

Photos / pinterest.com